Niekas taip neįkvepia, nesuteikia impulso naujiems sumanymams ir darbams kaip smagus bendravimas keliaujant, patiriant naujų įspūdžių, gilinant žinias, dalijantis įžvalgomis. Šakių rajono lituanistės ir bibliotekininkės rugpjūčio mėnesio pabaigoje jau keletą metų iš eilės išsiruošia į literatūrinę kelionę ir aplanko pasirinkto rajono mokyklas, bibliotekas, rašytojų tėviškes ar kitas kultūrines vietas. Į kelionę visada kviečiamos ir buvusios bendradarbės, jau senjorės, taip tarsi nutiesiant nematomas gijas tarp besikeičiančių kartų. Keliones organizuoja Šakių ŠPT andragogė D.Aniulienė, Šakių rajono lietuvių kalbos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė R.Bublaitienė ir Šakių rajono švietimo įstaigų bibliotekininkių metodinio būrelio pirmininkė B.Šalkauskienė.
Paskelbus 2021-uosius Vytauto Mačernio, jauniausio lietuvių klasiko, metais, nudžiugo visa skaitanti bendruomenė. Atsirado proga dar kartą paimti į rankas tragiško likimo jaunuolio brandžius jaunystės kūrinius, prisiminti katastrofą, ištikusią Europą XX a. viduryje, ir ,,Vizijose“ ar ,,Metų sonetuose“ surasti savo sielai artimiausius žodžius. Šakių rajono metodiniuose būreliuose kilo noras prasmingai pažymėti V.Mačernio metus. Lituanistės jaunajam poetui skyrė pamokas, skatino mokinius kurti eilėraščius, per fotografiją išreikšti, kaip suprato pagrindinę skaityto eilėraščio mintį. Bibliotekininkų būrelis, vadovaujamas B. Šalkauskienės, įgyvendino iniciatyvą visose mokyklose rasti tinkamą vietą ir skirti ją poetui atminimui. Šakių ,,Žiburio“ gimnazijoje atsirado užrašas ant sienos prie bibliotekos durų ,,Kodėl aš pats esu/ Didžiausia paslaptis visatos slėpinių“. Kitose mokyklose buvo papuošti langai, pakabinti nauji stendai. Rudenį sugrįžus į mokyklas, kilo poreikis pratęsti pavasario veiklas. Būrelis lituanisčių ir bibliotekininkių išsiruošė į Žemaitiją V. Mačernio gyvenimo keliais. Žemaičių Kalvarijoje, unikaliame 600 gyventojų turinčiame miestelyje, gidas B. Kleinauskas parodė ne tik poeto žūties vietą, bet ir papasakojo neįtikėtinų meilės istorijų. Nors poetui buvo lemta gyventi tik 23 metus, bet gyvenimo prasmės paieškos verčia susimąstyti ir mus – XXI a. žmones. Savo darbą įsimylėjęs gidas spėjo papasakoti ir apie miestelio tradicijas, į nacionalinį nematerialaus paveldo vertybių sąrašą įtrauktus ,,Kalnus“ (giesmes), ,,Žemaičių motiną“, rymančią ant kranto, vietos mecenatus, įsipareigojusius prižiūrėti koplytėles, gausiai remiančius visus renginius, skirtus V.Mačerniui. Žinoma, kad buvo aplankytas ir poeto kapas Šarnelėje. Šiek tiek kitaip į poetą buvo pažvelgta Telšių Žemaitės gimnazijoje, kur yra jo atminimui skirta klasė. Mokytoja D. Pabrėžienė detaliai papasakojo apie poeto draugus, pomėgius, mokymosi metus, apie modernią gimnaziją, statytą 1936 metais. Paaiškėjo ir gimnazijos kieme stovinčios V.Mačernio skulptūros idėja. Skulptoriui G.Karaliui rūpėjo atskleisti skeveldros nutrauktą gyvenimą ir išdidų poeto žvilgsnį. Ant metalinės skulptūros krūtinės parašyta: ,,Iš tavo liūdno ir pailgo veido/ Aš pažinau karalių tavyje…“ Po išsamių gidų pasakojimų vis dėlto dar norėjosi pajusti ir laisvą Žemaitijos dvasią. Tai galima padaryti tik įkopus į Šatrijos kalną. Čia jau teko prisiminti Maironį ir suskaičiuoti miestus ir kaimus, matomus nuo žavaus balkonėlio. Netoliese ir Užventis – buvęs Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) tėvų dvaras, parkas, pavenčiai… Visa kelionė – tai laikas, kai skirtingų kartų lituanistės ir bibliotekininkės dalijosi savo prisiminimais, lygino faktus, žavėjosi nematytais reginiais, džiaugėsi geru oru, citavo V.Mačernį. Tai buvo diena, kuri visam laikui įsirėš į atmintį.
Minėdami 2022 metus, kurie buvo paskelbti Ievos Simonaitytės metais, Šakių rajono lietuvių kalbos ir mokyklų bibliotekininkų metodinių būrelių nariai 2022 m. rugpjūčio 24 d. išvyko į literatūrinė ekskursiją po Mažąją Lietuvą. Pirmiausiai apsilankyta Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Vyresnioji bibliotekininkė papasakojo apie modernią biblioteką, parodė vidinius kiemelius, edukacines erdves, akcentavo pastato istoriją, sąsajas su rašytoja I. Simonaityte. Bibliotekininkės sėmėsi idėjų, kaip padaryti bibliotekos erdvę patrauklesnę, o lituanistai skaitė ant grindinio plytelių išrašytus jau nebevartojamus žodžius. Vėliau visi išvyko į Priekulę ir į Vanagus, apsilankė Švėkšnoje.
2023 m rugpjūtį tų pačių metodinių būrelių nariai pradėjo metodinę veiklą, surengę išvyką į Raseinių rajoną, kur kiekvienas kampelis alsuoja istorija, literatūra, kur įdomus gidas – istorijos mokytojas A. Zmitra su didžiausia meile pasakoja legendas. Apžiūrėti Kalnujų bažnyčios giuvėsiai – Antrojo pasaulinio karo didįjį mūšį menantis objektas. Bibliotekininkės buvo sužavėtos Raseinių Marcelijaus Martinaičio bibliotekos darbuotojų idėjomis, saugoma poeto asmenine biblioteka ir lėlių kolekcija. Lituanistės ieškojo sąsajų su Maironiu ir M.Martinaičiu, todėl išvaikščiojo Raseinių miesto visus kampelius, nuvyko į Bernotynę ir Pasandravį – Maironio gimtinę. Kadangi čia pat Lyduvėnai, Šiluva ir Tytuvėnai, tai kaip neapžiūrėsi šių ypatinga aura spinduliuojančių vietų. Vis dėlto svarbiausia buvo smagus, šiltas ir atviras bendravimas prieš pat naujus mokslo metus.
2024 metų rugpjūčio pabaigoje Šakių rajono lituanistės ir bibliotekininkės, tęsdamos susiklosčiusią tradiciją, išsiruošė į kelionę, kurios tikslas – Prienų rajono kultūrinės ir literatūrinės vietos. Iš pradžių aplankytas Šilavotas, kuriame apie XX a. pradžioje kunigo A. Radušio iniciatyva buvo pastatyta bažnyčia. Deja, XX a. viduryje čia vyko Tauro apygardos partizanų kovos ir žiaurus susidorojimas su besipriešinančiais sovietinei valdžiai gyventojais. Keičiantis santvarkoms, atokiau Šilavoto mažuose nameliuose pamažu kūrėsi davatkynas – neformalus moterų vienuolynas. Dabar čia įkurtas muziejus kalba apie šeimos nesukūrusių moterų bendrystę, mokėjimą palaikyti viena kitą, tikybos mokymą sovietmečiu ir tylią, bet nenuolankią laikyseną. Netoli Šilavoto yra Pilotiškių kaimas – V. Mykolaičio – Putino gimtinė. Čia keliautojas pasitiko didžiojo poeto ir rašytojo gimtoji troba ir sodas. Niekas negali atstoti įspūdžio, kai lauke prie stalelio galima atsigerti poeto mėgstamos čiobrelių ir liepžiedžių arbatos, paragauti obuolių nuo obelų, kurios mena čia augusį Vincuką, pasigrožėti raustančiais putinais, per laukus patraukti iki Aušrakalnio, ieškoti sąsajų tarp tikrovės ir romano ,,Altorių šešėly“. Prienų krašto gamta įkvėpė ne tik Putiną, bet išaugino ir didįjį poetą Just. Marcinkevičių. Jo pėdsakų ieškoti šakietės nuvyko į Prienų Justino Marcinkevičiaus viešąją biblioteką. Pasigrožėjusios gražiai sutvarkyta aplinka, keliautojos susirinko antrame aukšte esančioje salėje, kurioje įkurdinta poeto namų biblioteka, kurios darbuotojos papasakojo apie bibliotekos veiklą, apie puoselėjamą Just. Marcinkevičiaus palikimą. Tai buvo puiki ir naudinga pamoka apie poeziją ir didį poetą. Dar labiau įspūdį, kad poetas Just. Marcinkevičius čia gerbiamas ir mylimas, sustiprino kelionė į tėviškę. Greta Pociūnų aerodromo Važatkiemyje stovinti sodyba, siūbuojantis senas maumedis, stūksantis atminimo akmuo ir deklamuojami visiems žinomi, bet iš naujo skambantys posmai tarsi iš naujo paskatino atsigręžti į tai, kad tikrai vertinga, kas nenuperkama ir kas yra svarbiausia gyvenime.
Grįždamos lituanistės ir bibliotekininkės jau planavo kitų metų edukacinę kelionę, dėliojo mintis, kaip į literatūrines vietas atsivežti mokinius, ką papasakoti per pamokas. Juk edukacinės kelionės ir organizuojamos tam, kad naujų impulsų gavęs mokytojas perteiktų savo įspūdžius mokiniams, kad iš naujo pažvelgtų į kūrėjo asmenybę, istorinį laikmetį ir kūrybą. Ne veltui edukacinės kelionės pripažintos kaip viena iš paveikiausių kvalifikacijos tobulinimo formų.
Danutė Aniulienė, Šakių ŠPT andragogė
