Paskelbus 2021 metus Vytauto Mačernio, jauniausio lietuvių klasiko, metais, nudžiugo visa skaitanti bendruomenė. Atsirado proga dar kartą paimti į rankas tragiško likimo jaunuolio brandžius jaunystės kūrinius, prisiminti katastrofą, ištikusią Europą XX a. viduryje, ir ,,Vizijose“ ar ,,Metų sonetuose“ surasti savo sielai artimiausius žodžius.
Nors pavasarį karantinas visus dar laikė uždaręs namuose, Šakių rajono metodiniuose pedagogų būreliuose kilo noras prasmingai pažymėti V. Mačernio metus. Lituanistės jaunajam poetui skyrė nuotolines pamokas, skatino mokinius kurti eilėraščius, per fotografiją išreikšti, kaip suprato pagrindinę skaityto eilėraščio mintį. Bibliotekininkų būrelis, vadovaujamas Birutės Šalkauskienės, įgyvendino iniciatyvą visose mokyklose rasti tinkamą vietą ir skirti ją poetui atminimui. Tai ,,Žiburyje“ atsirado užrašas ant sienos prie bibliotekos durų ,,Kodėl aš pats esu/ Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?“, prie kurio dirbo dailės mokytojai Audronė ir Algimantas Vorevičiai. Kitose mokyklose buvo papuošti langai, pakabinti nauji stendai. Visos bibliotekininkės nufotografavo, kaip pasipuošė jų mokykla. Atsiųsta medžiaga buvo sudėta į bendrą filmuką, kurį sukūrė informatikų būrelio pirmininkė Inga Ažukienė. Taigi minint V. Mačernio metus pavasarį, karantino metu, bendradarbiavo ir lituanistės, ir bibliotekininkės, ir dailininkai, ir informatikai.
Rudenį sugrįžus į mokyklas, kilo idėja pratęsti pavasario veiklas. Būrelis lituanisčių, vadovaujamos Rasos Bublaitienės, ir bibliotekininkių rugsėjo 11 dieną išsiruošė į Žemaitiją Vytauto Mačernio gyvenimo keliais. Žemaičių Kalvarijoje, unikaliame 600 gyventojų turinčiame miestelyje, gidas, vietos geografijos mokytojas Bronius Kleinauskas parodė ne tik poeto žūties vietą, bet ir papasakojo neįtikėtinų meilės istorijų, kurios tęsiasi iki dabar (dvi poeto mylėtos ar mylėjusios moterys dar gyvos). Mažučiame namelyje tebėra išlikę Mačernių šeimos baldai, poeto daiktai, šeimos narių ir draugų nuotraukos. Ir eilėraščių eilutės… Nors poetui buvo lemta gyventi tik 23 metus, bet gyvenimo prasmės paieškos verčia susimąstyti ir mus – XXI a. žmones. Ekskursijos metu savo darbą įsimylėjęs gidas spėjo papasakoti ir apie miestelio tradicijas, ir apie į nacionalinį nematerialaus paveldo vertybių sąrašą įtrauktus ,,Kalnus“ (giesmes), ,,Žemaičių motiną“, rymančią ant kranto, vietos mecenatus, įsipareigojusius prižiūrėti koplytėles, gausiai remiančius visus renginius, skirtus V. Mačerniui. Žinoma, buvo aplankytas ir poeto kapas Šarnelėje. Čežant įvairiaspalviams lapams rudeniškoje ramybėje ilsisi nuo atsitiktinės skeveldros žuvęs poetas ir žvelgia į savo tėviškę. Uždegtos žvakės ir suskambusios mėgstamiausių eilėraščių eilutės nuvilnijo pro numylėtus beržus į laukus, į mišką prie gandralizdžio, į gimtuosius namus.
Šiek tiek kitaip į poetą buvo pažvelgta Telšių Žemaitės gimnazijoje, kur yra jo atminimui skirta klasė. Mokytoja Dalia Pabrėžienė detaliai papasakojo apie poeto draugus, pomėgius, mokymosi metus, apie pačią gimnaziją, pastatytą 1936 metais, o modernumu lenkiančią vėliau projektuotas mokyklas. Paaiškėjo ir gimnazijos kieme stovinčios V. Mačernio skulptūros idėja. Skulptoriui G. Karaliui rūpėjo atskleisti skeveldros nutrauktą gyvenimą ir išdidų poeto žvilgsnį. Ant metalinės skulptūros krūtinės parašyta: ,,Iš tavo liūdno ir pailgo veido/ Aš pažinau karalių tavyje…“ Išdidus žvilgsnis ir liūdnos nuojautos kupinos eilės.
Visa kelionė buvo laikas, kai skirtingų kartų lituanistės ir bibliotekininkės lygino faktus, žavėjosi nematytais reginiais, džiaugėsi geru oru, citavo V. Mačernį, prisiminė anksčiau organizuotas literatūrines išvykas. Tai buvo diena, kuri visam laikui įsirėš į atmintį. ,,Buvo smagu, įdomu, naudinga“, ,,Daug matyta, įdomaus sužinota ir linksmai bendrauta keliaujant V. Mačernio takais, žvelgiant nuo Šatrijos kalno“, ,,Buvo viena iš tų dienų, kai pati sau pavyzdžiu“, ,,Nuostabi diena su legendos pakartojimu, su apkabintais Vytauto Mačernio beržais, su toliuose paskendusiais žaliais miškais…“- tokiais žodžiais jau grįždamos keliautojos dalijosi socialiniuose tinkluose.
Galbūt ne visiems pasitaiko galimybių skirti visą dieną V. Mačerniui ir keliauti po jį menančias vietas. Tuomet galima atsiversti poezijos knygas ir ilgėjančiais rudens vakarais susimąstyti apie namus, gyvenimo prasmę, meilę ir draugystę. Pirmą kartą poeto eilėraščiai buvo išspausdinti pokario metais Italijoje, vėliau garsiojoje antalogijoje ,,Žemė“ JAV jo draugo K. Bradūno dėka. Jau žuvusio studijų draugo kūrinius išsaugojo ir išspausdino išeivijos poetai, kuriems buvo svarbus dvasinis palikimas, pagarba tragiškajai Lietuvos kartai, prarastai tėvynei. Pagaliau 1970 metais eilėraščių rinktinė ,,Žmogaus apnuoginta širdis“ išėjo ir Lietuvoje. Jau senutė poeto motina tuo metu pasakė, kad Vytautas vėl yra gyvas. Nuo to laiko ne viena abiturientų karta užaugo kartu su jaunuoju poetu keldama tuos pačius egzistencinius klausimus, ieškodama gyvenimo prasmės ir iš naujo atrasdama tas pačias vertybes: namus, tėviškę, draugus, dvasinio tobulėjimo kelią.
Šakių ŠPT andragogė Danutė Aniulienė
